1.jpg2.jpg3.jpg4.jpg

Naujienos

Kas valdys Lietuvą po 2016 metų Seimo rinkimų?

2016 metų Seimo rinkimai bus ypatingi keletu atžvilgiu. Dar nė vienai politinei partijai nėra pavykę išlaikyti tokiu aukštų reitingų visos kadencijos metu, esant valdančiojoje daugumoje. Tai rodo, jog socialdemokratų vykdomos politikos kryptis yra teisinga, atitinka Lietuvos gyventojų lūkesčius ir žmonės vienokia ar kitokia forma viliasi sulaukti jos tęstinumo. 2008 – 2012 metų laikotarpis, kuomet valdančiąją daugumą sudarė konservatoriai, pasižymėjo reformomis, kurios labiausiai nuskriaudė vargingiausiai gyvenančią visuomenės dalį – pensininkus, neįgaliuosius, ligonius - ir ilgam įstrigo žmonių galvose, kaip skubotos, į visuomenės poreikius neatsižvelgiančios politikos pavyzdys.

Nors konservatorių vadovybė jau spėjo pasikeisti, tačiau žmonių supratimu tai vis vien yra labiau A. Kubiliaus, kuris yra vienas iš nepopuliariausių politikų, o ne G. Landsbergio partija. Todėl ir tendencijos reitingų lentelėse atspindi šį piliečių įvertinimą – konservatoriai yra labiausiai mėgstama ir nepakeičiama partija tik mažai, tačiau per rinkimus drausmingumu pasižyminčiai elektorato daliai.

Kiek kitokia situacija yra su liberalais, kurie ant savo populiarumo bangos šoko per savivaldybių tarybų rinkimus ir tapo antra populiariausia partija Lietuvoje. Tam žinoma turi reikšmės ir Vilniaus savivaldybės tarybos bei mero rinkimų kampanija, į pirmo ryškumo politikų gretas iškėlusi dabartinį Vilniaus merą Remigijų Šimačių, ir dalis konservatorių elektorato, atsisukusio į Liberalų sąjūdį dėl ryškiau išreikšto partijos modernumo. Tačiau gali būti taip, jog tas populiarumo prieaugis gali greitai sutirpti tarsi pirmas sniegas – reitingai jau spėjo sumenkti kilus keliems skandalams, susijusiems su partijos nariais. Na ir pats mikroklimatas, užgriuvus tokiam dėmesiui, pradėjo prastėti, kylant konfliktams tarp senųjų partijos narių ir įžūlaus politikos naujoko A. Guogos. Liberalai niekada nėra buvę pagrindine valdančiąja partija ir tai, kaip seksis tvarkytis Šimašiui Vilniuje, bus geras indikatorius kaip jie susidorotų su šia užduotimi.

Kitas įdomus ir Lietuvos politikai kiek neįprastas aspektas, jog iki Seimo rinkimų likus tik kiek daugiau nei vieniems metams, dar nėra aiškių užuomazgų kas bandys tapti naujaisiais “gelbėtojais”. Nors per savivaldybių tarybų rinkimus visuomeninkams pavyko iškovoti daug svarbių politinių postų, tačiau dabar dar nėra aišku ar jie galėtų suformuoti kokį nors vieningą frontą nacionaliniams rinkimams. Kitas dalykas, jog daugelio iš šių visuomeninkų tikrai nebūtų galima pavadinti tokiais beviltiškais populistais kokie buvo N. Venckienės “Drąsos kelio” judėjimo atstovai ar Valinsko suburta partija.

Dabartinės koalicijos partnerės, ypač partija Tvarka ir Teisingumas, pradedamos laikyti silpstančiomis, nesugebančiomis suvilioti viskuo nusivylusių protesto balsų partijomis. Su tuo ypač susiduria tvarkiečiai, kuriuos vis dar dažnai kankina opozicijos sindromas, neleidžiantis konstruktyviai dirbti esant valdžioje. O kritika yra visuomet vaisingesnė priemonė, siekiant stabilių reitingų ir populiarumo. Ne ką geriau reikalai pastaruoju metu klojasi ir Darbo partijai, kuri smarkiai nukraujavo dėl nesibaigiančių teisminių procesų, nuolatinės prezidentės kritikos ir negailestingo ir padorumą peržengiančio puolimo iš opozicijos pusės (prisiminkime nuolatinį Seimo pirmininkės persekiojimą ir užgauliojimą internete).

Taigi didžiausia intriga yra porinkiminė valdančioji dauguma, kuri jau dabar vaizduojama kaip vienaip ar kitaip priklausanti nuo vaivorykštinės koalicijos. Ar galėtų liberalai bei konservatoriai sėsti prie vieno derybų stalo su socialdemokratais ir sudaryti konstruktyvią Vyriausybės programą?

Susiklosčius tokiems rinkiminiams rezultatams, kuomet įtikinamiausia koalicija aritmetiniu atžvilgiu susidėtų iš liberalų, konservatorių ir socialdemokratų sąjungos, dirbti būtų labai sunku. Nors G. Landsbergiui perėmus partijos vairą, pasigirsta pasvarstymų apie socialiniams klausimams jaustresnę partijos ideologiją, tačiau tai kol kas panašiau tik į bandymą užkariauti naujas gerbėjų grupes, kurioms konservatoriai įprastai atrodo per daug arogantiški ir abejingi diskusijoms apie socialinę lygybę, ekonominės atskirties mažinimą.

Liberalai su socialdemokratais dažnai gali sutarti klausimais, susijusiais su žmogaus teisėmis, tačiau tik iki tos ribos, kuomet kalba pradeda suktis apie ekonomikos sferą. Net dabar, kuomet esame pagrindinė jėga valdančiojoje daugumoje, mums metami kaltinimai, jog inicijuodami darbo kodekso pakeitimus, naują socialinį modelį, per daug vaikomės liberalios politikos. Tapdami koalicijos partneriais su liberalais dar labiau nuviltume savo rinkėjų, kurie tikisi daugiau socialdemokratiškos politikos, lūkesčius.

Nepretenduoju būti neklystanti kasandra, tiksliai išpranašaujanti Lietuvos politikos ateitį, tačiau manau, jog koalicijų bet kuriuo atveju neišvengsime. Žinoma, mes sieksime laimėti daugiausiai mandatų, juolab, kad socialdemokratų rinkimų sąrašuose matysime daugiau jaunų politikų veidų. Tačiau dabar matome, jog nepaisant tam tikrų nesutarimų ir pasikandžiojimų, dabartinė valdančioji dauguma gali dirbti daug sėkmingiau negu kurios nors kitos sudėties vaivorykštinė koalicija iš ideologiškai per daug tolimų partijų.

Pagerank

Visos teisės saugomos. © www.birutevesaite.lt. E-sprendimas: Aurelija Lankelienė ir a4joomla.com